0.01
 
  Meniu
kitas

Sulaukė pagalbos:  Kačiuko Kaštono gelbėjimo operacija! Dėkojame mūsų savanoriams ir ugniagesiams!

ankstesnis

Dalinamės Kaštono laišku, kurį perdavė jį globojanti Aušra:

"Sveiki,

aš esu Kaštonas, kodėl mane nusprendė taip pavadinti,  sužinosite netrukus, ir tikrai pažadu, kad istorija bus įdomi ir kupina veiksmo!

Atsiradau Žirmūnų gatvės daugiabučio kieme prieš keletą dienų, šiame kieme niekada nebuvau buvęs, todėl buvau labai išsigandęs ir pasimetęs... Prieglaudos savanoriai spėlioja, kad turbūt į šį kiemą atkeliavau per klaidą, besislėpdamas po mašinos kapotu - sutranzavau savo kelionę į laimę! Bet apie laimę papasakosiu vėliau.

Mane kieme pamatė pora, kuri visus vietinius katinėlius čia žino ir iškart suprato, kad mano atsiradimu reikia susirūpinti ir kažką daryti. Buvau skaniai ir sočiai pamaitintas, tačiau iš tos baimės slėpiausi, kaip galėdamas, ir eiti kartu tikrai nesiruošiau!

Na, o kitą rytą išaušo nauja diena, kurią likimas man buvo pažadėjęs su dideliais išbandymais... Mano maitintojai ryte atsikėlę išėjo manęs ieškoti, tačiau, deja, niekur nerado... Iš tiesų aš buvau visai netoliese, tik truputį aukščiau, negu manęs ieškojo... Kaip aš atsidūriau tokiose aukštybėse, nė pats pasakyti negaliu, o gal norėjau pas tuos malonius žmones pats nukeliauti?.. Taigi padariau didelę rytinę staigmeną - kaip man atrodė, o jų pavadinta "didele, didele bėda". Grįžusi po mano rytinių paieškų, pora nuėjo į balkoną atsigerti kavos ir spėkit, ką pamatė??? Ogi mane - įsikorusį į šalia daugiabučio augantį Kaštoną, aukštyje sulyg 5 aukštu (nuotrauką rasite žemiau). Sėdėjau įsikniaubęs į ploniausią šakelę ir nė nenumaniau, ką dabar man daryti... Buvo taip baisu, kad nė žiūrėti nenorėjau... Taigi "didelę bėdą", t.y. mane buvo nuspręsta gelbėti. Ir Jūs nepatikėsit - manęs gelbėti atvažiavo dvi gaisrinės mašinos ir ko ne 10 gaisrininkų! Žinoma, tą akimirką aš tuo visai nesidžiaugiau, nes kiekvienas bandymas prie manęs priartėti man atrodė kaip mirties nuosprendis, tačiau jie nenuleido rankų, o aš vis laikiausi įsikniaubęs į tą kelių centimetrų storumo šakelę... Po ilgų gaisrininkų bandymų ropštis į medį, bandymų mane nuimti ar nukratyti pasigirdo sirenos - pasidarė dar baisiau... Aplink kaštoną stovėjo minia žmonių ir į mane žiūrėjo krapštydami galvas - kas man tokiam mažam padarėliui šovė į galvą užsiropšti į tokią aukštybę, svarstė jie... Galų gale pamačiau, o gal jau ir nieko nebemačiau iš tos baimės susigūžęs, o tik pajaučiau, kaip prie manęs su gaisrinės mašinos pakėlėju artėja žmogus ir tiesia į mane rankas. Tą akimirką maniau tai paskutinės mano gyvenimo sekundės - žmogumi pasitikėti nebuvau linkęs... Tik miglotai prisimenu,  kaip viskas įvyko ir aš atkeliavau į namus, kokiuose dar niekad nebuvau buvęs. Visas purvinas ir pajuodęs nuo mašinos tepalų, išsigandęs ir nesuvokdamas, kas dabar su manimi nutiks, didelėmis, baimės pilnomis akimis žiūrėjau į tuos du dvikojus, žiūrinčius į mane pro dėžutės groteles... Jie žiūrėjo, kalbėjosi ir tiesė į mane ranką, kurios labai labai labai išsigandau, bet... Bet! Pasirodo, taip gera, taip gera, kai žmogus savo rankomis tave liečia ir ausį pakaso, kailiuką paglosto, kaip man tai patiko, pats nė nesupratau, kaip staiga pradėjau murkti ir prašyti daugiau...

O dabar aš čia, naktį jau miegojau lovoje, o koks jau tos lovos minkštumas, negaliu nustoti letenėlėmis minkyti! Lauke tokios nebuvo. O jau konservų skanumas, o jau tų žmogaus rankų švelnumas... Aišku, per naktį iš laukinio kačiuko naminiu netampama, bet pažangą aš darau - vakar išsimaudžiau ir išmokau daug ir meiliai bučiuotis, murkiu be perstojo, kai tik mane paliečia, tačiau dar truputį išsigąstu netikėtų garsų ir judesių, tada mano laukinuko prigimtis atgimsta ir bėgu slėptis, bet šitie du žmonės manęs nepalieka ramybėje - susiranda mane siauriausiame kampelyje ir vėl ima myluoti, o aš tada vėl nieko nebebijau ir jaučiuosi laimingas!

Tokia tad mano viena baisiausių ir turbūt sėkmingiausių dienų mano gyvenime.

O dabar aš ieškau namų! Kur mane mylėtų, sočiai maitintų ir daug su manimi žaistų ir myluotų, nes tada aš jaučiuosi labai laimingas...

Kol aš dar mažas, mane vadina Mosiku, nes turiu dideles ausis ir esu panašus į lapiuką, o kai užaugsiu, sakė mano vadras bus Kaštonas, nes tokios istorijos negalima pamiršti. Kartu nuo kaštono medžio dar ir lapelį su manimi nuskynė, tai dabar turėsiu suvenyrą.

Kartu su savo gelbėtojais Aušra Rekašiūtė ir Aleksandr Lapušinskij bei Všį "Naminukai" noriu padėkoti Vilniaus gaisrinės Ateities Gaisrininkų brigadai bei Antakalnio-Šilo brigadai, kurie nepaliko manęs bėdoje.

Ir vos nepamiršau, manęs net tv3 buvo atvažiavę nufilmuoti, tik, deja, į gelbėjimo operaciją nespėjo...

Pagalvokite, galbūt Jūsų namuose trūksta kaip tik manęs? "

Autorius: Goda Smilgė
Organizacija: „Naminukai“ VšĮ
Svetainė: http://www.naminukai.org, Facebook
Naujienos ID: 138498
Peržiūrėjimų skaičius: 508
Įdėta: 2017-07-19 (Goda Smilgė) | Redaguota: 2017-10-18 (Goda Smilgė)

Susijęs turinys
 http://www.gyvunupaieska.lt/lt/shelter/list
 Padovanota katė Vilniuje
 https://www.facebook.com/AlexandrLapusinskij?fref=mentions
 https://www.facebook.com/ausra.rekasiute?fref=mentions
 https://www.facebook.com/images/emoji.php/v9/fa5/1.5/16/1f642.png

Komentarai

Vardas:
Vardas: 
Liko 2000 simb.
 

 
   
Prisijungę (199)
,0.0039,0.0003,0.0006,0.0006 ( + 0.0054) 0.220.3 (+ 0.08)